Darom/juosta




„Svarbiausia – tikėjimas ir pasitikėjimas“

Daugelis Mindaugą Jonušą prisimena kaip scenos žmogų, tačiau jau beveik dvejus metus jis – tarptautinio socialinio projekto „Nebūk naivus kelyje“ vadovas. Vėlyvą 2014 metų rudenį gimęs projektas įgavo tokį pagreitį, kad preitų metų pavasarį buvo nominuotas Gyvybės apdovanojimui gauti. Stebėtini posūkiai? Kalbantis taip neatrodo.
Socialinis projektas „Nebūk naivus kelyje“, startavęs netrukus po žiauraus studentės nužudymo 2014 metų rudenį, informuoja visuomenę apie tykančius pavojus keliaujant su nepažįstamaisiais jų transporto priemonėmis, daug kalba apie būtinas savisaugos priemones renkantis šį keliavimo būdą. Tačiau ne vien agituoja rinktis saugesnį viešąjį transportą, bet ir aktyviai veikia derėdamasis dėl viešojo transporto bilietų nuolaidų moksleiviams ir studentams.


„Gyvename globalizacijos amžiuje. Šiuolaikiniam žmogui visai įmanoma pusryčiauti viename žemyne, o vakarieniauti jau kitame. Tačiau pabandyk, brolau, sugrįžti po koncerto dideliame mieste į priemiesčio vietovę viešuoju transportu... Pasiteirauk, kokius įspūdžius patiria moksleivis, studentas, vykstantis iš mokymo įstaigos namo ar į mokymo įstaigą, kai jam tenka trypčioti šaltoje, nuo vėjų neapsaugančioje, prišnerkštoje stotelėje“, – rašoma tinklalapyje. Ir problemos susimezga į tragišką mazgą: viešasis transportas – nepatogus, brangus, pasirenkama kelionė su nepažįstamu žmogumi ir – dramatiška atomazga, kuriai socialinis projektas stengiasi neleisti įvykti.
Po kelis mėnesius trukusių kelionių maratono, susitikimų su miestų merais, organizacijų atstovais ir jaunimo reikalų koordinatoriais, beje, juose pirmuoju smuiku griežė M. Jonušas, šiuo metu „Nebūk naivus kelyje“ jau turi atstovybes Telšiuose, Klaipėdoje, Mažeikiuose, Vilniuje, Raseiniuose, Kaune, Šilutėje, Plungėje, Šiauliuose ir kituose miestuose. Susitarta dėl nuolaidų studentams ir moksleiviams – viešojo transporto bendrovių vadovams pavyksta įrodyti, kad neverta autobusais vežioti oro, verčiau sudaryti sąlygas pigiau važiuoti jaunimui. Surasta nemažai solidžių rėmėjų. „Nebūk naivus kelyje“ organizavo Geriausio keleivinio transporto vairuotojo konkursą, o nuo rugpjūčio 21 d. visoje Lietuvoje vyks eisenos „Už gyvybę“, skirtos pagerbti tiems, kurie žuvo kelyje. – Atrodytų, kad socialinis projektas išsiskleidė tarsi savaime, be jokių titaniškų pastangų. Ar taip buvo iš tikrųjų?
– Viskas prasidėjo nuo studentės, kuri norėjo keliauti prašmatniau, nors turėjo visas galimybes keliauti pigiai ir saugiai. Susirado vežėją socialiniame tinkle, ir dėl to, kad neatliko namų darbų, nutiko taip, kaip nutiko. Kaip dabar jau žinome, budelis iš anksto buvo sumanęs nusikaltimą ir numatęs jo vietą, tik ieškojo aukos. Tuomet fakulteto, kuriame studijavo žuvusi studentė, dekanas pasakė: „Padarėme viską, kad studentams mokytis būtų naudinga ir jauku, tačiau neišsaugojome gyvybės.“ Man visuomet geriau jau apleista bažnyčia, kurioje pilna tikinčių, nei auksinė katedra, kur nesimeldžia nė vienas. Juk griūvančią bažnyčią, subūrus komandą, visada galima sutvarkyti.Tada ir nutarėme, kad ilgiau sėdėti sudėjus rankas negalima. Galvodami, kaip išsaugoti gyvybes, pirmiausia kreipėmės į Bendrąjį pagalbos centrą. Jis ir dabar tebėra svarbiausias mūsų partneris. Beje, atliktas tyrimas atskleidė, kad 85 proc. apklaustųjų keliauja su atsitiktiniais pakeleiviais – ir ne tik studentai, bet ir moksleiviai, suaugę žmonės. Man tai buvo tik skaičius, kol susitikimuose pakalbėjome su vaikais ir tapo aišku, kad problema daug gilesnė, nei maniau. Reikia prisiminti ir tai, kad Lietuva pagal prekybos žmonėmis mastą yra viena iš lyderių. Popiežius Pranciškus yra pasakęs, kad nematyti kito žmogaus problemos ir bent jau nebandyti jam padėti jos išspręsti – tai tas pats, kas ant kraujuojančios žaizdos neuždėti tvarsčio. Žinoma, nematyti, nenorėti matyti – daug patogiau.
– Tačiau kur taip greitai radote bendraminčių?
Vien kilnios idėjos juk nepakanka – interneto tinklalapis, derybos, važinėjimai, susitikimai...
Viskam reikia žmonių darbo, pastangų?
– Idėja yra iš Dievo, ir tuomet viskas sekasi. Kreipėmės dėl savanorystės, ir nemažai žmonių sužavėjo, kad esame netradiciniai. Šis projektas visuomet buvo remiamas malda, ir tai nėra vien tušti žodžiai. Be to, labai svarbu pasitikėti žmonėmis ir tikėti iki kaulų smegenų. Žinoma, nenoriu pasakyti, kad mums viskas visuomet sekėsi ir ėjo kaip iš pypkės. Pamenu, su viena autobusų įmone derybas vedėme gal tris mėnesius. Užtat dabar žmonės gali džiaugtis pigesnėmis kelionėmis. Problema ta, kad žmonės, išgirdę šimtą „ne“, šimto pirmojo jau nebeištveria. Žmonės nebetiki, kad kažką galima daryti ir padaryti. Labai svarbu mokėti laukti ir išlaukti.
– Iš tikrųjų išgirdote šimtą „ne“?
– Taip, ir dar daugiau, ir dabar dar dažnai išgirstame. Vis dėlto kaskart tampa lengviau, savanorius skaičiuojame jau dešimtimis. Be tikėjimo ir pasitikėjimo nieko nebūna. Be jo užgęsta ir projektai, ir šeimos, ir patriotiškumas – viskas. Labai blogai, kai žmogus išeina į dykumą ir joje prapuola. Kartais išeiti į dykumą labai gerai, tai padeda išgryninti vertybes, bet joje negalima pasilikti.

 

– Kaip „suradote“ tikėjimą? Ar tai buvo bandymas ieškoti atsvaros po šou versle patirto šurmulio, tuštybės, agresijos?

– Mano gyvas sąlytis su Bažnyčia – nuo vaikystės, kokio nors atspirties taško nėra. Galbūt aš to nedemonstravau ir apskritai nemanau, kad reikia eiti į aikštę ir rėkti: „Aš – tikintis, šlovinkite mane.“ Labai svarbu turėti asmeninį ryšį su Dievu, dėl to šou versle aš nenuėjau klystkeliais, kaip gana dažnai nutinka. Juk ne paslaptis, kad sulaukusieji pripažinimo dažnai paslysta. Aš ėjau į šou verslą įgyti patirties, smagiai praleisti laiką, tapti savarankiškas, įgauti drąsos apginti save. Manau, kad man tai pavyko, dėl to turiu tai, ką dabar turiu, – man padeda ir įgyta patirtis, užmegztos pažintys, žinomumas. Galima sakyti, kad šio projekto link ėjau 10 metų. Ir galiu pasakyti, kad kur kas didesnė šlovė yra daryti gera. Man misionieriaus kelias visuomet buvo artimiausias. Dabar turiu visišką laisvę augti, bręsti, veikti. Man labai patinka keliauti – kuo toliau, tuo labiau. Ir projektas man suteikia tokią galimybę. Be to, keliauju ne tuščiai, o prasmingai.

– Kaip viskas vyko kalbant apie laiką? Iš šou verslo – tiesiai į socialinį projektą?

– Iš pradžių parašiau elektroninę knygą, netikinčiam jaunimui atskleidžiančią tikėjimo grožį. O paskiau, po tragedijos, greitai gimė projekto idėja.
– Ar, plečiantis projektui, didėjant jo populiarumui, jums nėra sunku išlikti lyderiu?
– Pats po truputį perleidžiu darbus, nes jų yra daugiau, nei įmanoma atlikti. Aš savęs neįsivaizduoju visuomet vienoje vietoje. Supratau, kad nenoriu šeimos, gyvensiu nuolankiai ir skaisčiai ir keliausiu ten, kur žmonėms labiausiai skauda. Jeigu atsiras darbo Irake, Kambodžoje, viską mesiu ir išvyksiu, jei turėsiu kam palikti projektą Lietuvoje. Labai dažnai pas mane ateina įvairiausių problemų bei sunkumų turinčių žmonių ir klausia patarimo. Tai yra tai, ką aš noriu daryti – atiduoti save kitiems. Tai tikrai ne kiekvienas gali... Bet kviečiu išbandyti! Sunku vienodai mylėti visus, nes mūsų egoizmas nuolatos žmones rūšiuoja. Tačiau niekam nereikia piršti savo ideologijos – dera ją liudyti savo gyvenimu, o jei patari – patarti neperšant.
– Ar nekilo mintis tapti kunigu ar vienuoliu – tai atrodo logiškiausia?
– Dievo keliai – nežinomi. Užsivilkti abitą – labai paprasta, bet man tai nėra svarbiausias dalykas. Kažkas pasakytų, kad Lietuvoje trūksta kunigų, tačiau man svarbiau pirmiau savyje išugdyti pašaukimą. Labai blogai, kai žmonės gydo, moko, rašo, bet nėra tam pašaukti. Visų pirma reikia pajusti pašaukimą, o paskiau jam atsiliepti. Žinoma, reikia ir paklaidžioti, pamąstyti, išlaukti manau,kad esu pašauktas misijai su jaunimu.
– Ar jūsų veiklą palaiko šeima?
– Kai pašaukimas yra aiškesnis negu aiškus, palaiko visi, nes neįmanoma nepalaikyti.
– Koks buvote vaikystėje, mokyklos laikais?
– Tikrai nenorėjau būti nei kosmonautu, nei virėju, nei policininku. Pamenu, mokykloje, būdamas septintokas, kai visi išeidavo po pamokų namo, padėdavau vesti tikybą ketvirtokams. Nors tuo metu būdavo kiek pikta...
– Tad juo labiau nesuprantamas tas viražas į popsceną...
– Į vieną televizijos laidą buvau pakviestas kurti istorijų. Mane tiesiog vedė smalsumas. Kaip jau sakiau, man ši patirtis padeda ir dabar – kaip kalbėti, su kuo kalbėti, kaip „parduoti“ savo idėjas. Žinoma, ten niekada negrįžčiau. Nors muzika mane visuomet jaudina. Labiausiai mėgstu klasiką, klausausi dainuojamosios poezijos ar grigališkųjų choralų.
– Ar žinomumas kartais ir nepakenkia? – Kartais ir padeda, ir pakenkia. Yra įvairiausių žmonių. Tikrai nesiruošiu verstis per galvą ir įrodinėti kitiems, koks esu, piršti savo nuomonės.
– Ar pavyko šou versle užmegzti šiltesnių santykių, kurie galbūt išliko iki šiol?
– Nė su vienu nesame priešai, tačiau didelėms bičiulystėms ir kavos gėrimams paprasčiausiai neturiu laiko. Mano kelias – kitoks. Noriu visiems palinkėti išmokti kalbėtis ir girdėti kitą žmogų. Šių laikų maras yra gyventi akliems ir kurtiems, todėl ir turime tokį pasaulį, kokį turime. Linkiu visiems širdies atvirumo, tikros draugystės, kuri yra tartum gležna gėlė, kurią reikia nuolatos laistyti, prižiūrėti, saugoti nuo vėjų, kad tik nieko nenutiktų. Ir tada ji taps tvirta uola, į kurią gali vandenys plūsti, ugnys skverbtis... Nieko jai nenutiks...
– O ar turite laiko susitikimams su senais draugais?
– Neturiu... Jeigu kam nors atsiduodu, aukoju visą save, visą savo laiką. Nemoku savęs dalyti po truputį. Be to, visi mano draugai jau yra sukūrę šeimas. Tačiau susiskambiname. Technika – visagalė.
– O mama?..
– Mamai visada randu laiko. Tiesa, namai man yra tapę tarytum viešbutis. Štai važiuoju į Klaipėdą, pernakvosiu, o ryte – kelionė į Šilutę projekto reikalais.
– Bent prie jūros nueisite?
– Gaila, bet ne... Ten, kur žmonių masės, man nepatinka, o nuvažiuoti toliau neturiu laiko. Aš pasisemiu stiprybės vienuolyne – jis man atstoja bet kokius kurortus. Tyla, malda, vienuma – viskas, ko man reikia. Tai mano jūra ir Maljorka...

Teodora RAŠIMAITĖ

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode