Lietuvoje nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojo Mediacijos įstatymo pataisos, numatančios privalomąją mediaciją šeimos ginčuose. Mediacija galima tik dėl tokio ginčo, dėl kurio pagal įstatymus leidžiama ginčo šalims sudaryti taikos sutartį. Privalomoji mediacija taikoma ginčuose dėl santuokos nutraukimo ir kitų privalomų klausimų išsprendimo, išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo, priteisto išlaikymo nepilnamečiams vaikams dydžio pakeitimo, išlaikymo pilnamečiams vaikams priteisimo, santuokoje įgyto turto padalinimo, santuokoje turimu turtu naudojimosi tvarkos nustatymo, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo tvarkos su nepilnamečiais vaikais ir jų auklėjimo tvarkos nustatymo, tėvystės nustatymo ir kt.
Kaip pavyksta įgyvendinti Mediacijos įstatymo nuostatas sprendžiant šeimos ginčus ir pasitelkiant privalomumą pasinaudoti taikiu ginčų sprendimo būdu? Ar gali mediacijos sesijos vykti pasitelkus informacines technologijas?
Daugeliu atveju, privalomumas visuomenėje sukelia neigiamas emocijas ir iššaukia nepasitenkinimą dėl galimybės tiesiogiai kreiptis į teismą išspręsti ginčą teisminiu keliu. Vienai iš ginčo šalių prieš kreipiantis į teismą yra nustatyta pareiga inicijuoti mediaciją – kreiptis į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl mediatoriaus paskyrimo arba savo pasirinktą mediatorių ir bandyti spręsti ginčą taikiai, tačiau tuo prievolė ir baigiasi. Toliau pačios ginčo šalys turi teisę spręsti, ar pasinaudoti šia ginčų sprendimo procedūra. Abi šalys gali bet kada pasitraukti iš šio proceso.
Dažnai girdima: „O kodėl turiu tartis su kita ginčo šalimi?“, „Kodėl ribojama mano teisė kreiptis į teismą?“, „Nenoriu tartis su kita ginčo šalimi, kadangi mes nesikalbame, nebendraujame“ arba dėl nesutarimų, asmeninių priežasčių nenorima susitikti, tiesiogiai bendrauti su kita ginčo šalimi. Visi šie keliami klausimai veikiausiai yra sąlygoti ir to, kad turima mažai žinių apie mediaciją, todėl yra svarbu, kad pačios ginčo šalys suprastų mediacijos tikslą, naudą jų interesams ir, kad nėra būtinybės bendrauti su ginčo šalimi tik tiesiogiai.
Nors visuomenėje mediacija dar nėra populiari ir dažnai nežinant šios procedūros esmės kyla nepasitikėjimas mediacijos institutu, tačiau, pasak advokatės – mediatorės Birutės Strimaitytės privalomosios mediacijos nauda yra akivaizdi. „Šalys išvengia bylinėjimosi proceso, kuris ne tik sietinas su materialinėmis bylinėjimosi išlaidomis, bet ir neigiama (dažnai itin skausminga emocine patirtimi), kurios įvertinti pinigais negalima. Skatinant mediaciją reikėtų šalis informuoti, kad procesas – savanoriškas ir šalis iš jo bet kada gali pasitraukti (priešingai, nei iš teisminio proceso), tačiau vardan greitesnio ir pigesnio proceso tikrai verta pabandyti, o mediatorius – nešališkas arbitras, kuris tik siekia, kad šalys pačios priimtų sau naudingiausią sprendimą, nes bylą nagrinėjant teisme – viena iš jų bus pralaimėjusi. Būtina akcentuoti, kad šalims priėmus bendrą sprendimą ir bylą išsprendus taikiai, ateityje tai sąlygoja ir normalių santykių išsaugojimą bei bendradarbiavimą, o tai ypač aktualu, jei šalys turi bendrų vaikų.“
Mediacija apibūdinama kaip procesas, kurio metu neutrali trečioji šalis padeda ginčo šalims rasti jiems geriausią sprendimą ir ginčo šalys turėtų nebijoti šio proceso, ir jį įvertinti kaip vieną iš taikių alternatyvų sprendžiant šeimos ginčus. Atsižvelgiant į tai, kad nemažai civilinių ginčų žmonės galėtų išspręsti net nesikreipdami į teismą, o naudodamiesi mediatorių paslaugomis, tokiu atveju ginčų sprendimas taikiai žmonėms leistų atkurti socialinę taiką tarp šalių, sumažintų bylinėjimosi išlaidas, sumažintų teismų darbo krūvį. Naujovės mediacijos paslaugų srityje atveria galimybes pačioms ginčo šalims savanoriškai, savarankiškai priimti sprendimus, susitarti ir tam tikrais atvejais, susitaikyti, apsaugoti vaikų interesus nuo neigiamų emocijų. Tokiu būdu priimtų susitarimų yra laikomasi efektyviau nei sprendimų, kuriuos priimtų teismas, nes mediacijos proceso metu susitarimas yra pasiektas pačių šalių bendradarbiavimu. Visgi, pažymėtina, kad privalomosios mediacijos atvejais šeimos ginčuose, nesutikus kitai ginčo šaliai medijuotis arba mediacijos procese pasitraukus ginčo šalims, tai neatima galimybės kreiptis į teismą dėl ginčo išsprendimo teisminiu būdu.
Mediatorė, Juris mediator įkūrėja ir Lietuvos mediatorių rūmų narė Rasa Stoškuvienė pasisakydama apie mediacijos naudą, išskyrė svarbius aspektus – mediacijos proceso konfidencialumą, mediatoriaus kompetenciją, ginčo šalių elgesį. „Mediacijos nereikia bijoti, nes tai konfidencialus procesas, kuris tik padeda ginčo šalims pabandyti išspręsti iškilusį ginčą taikiu būdu ir jei nepavyksta susitarti taikiai yra neužkertamas kelias kreiptis į teismą ir ginčą spręsti ginčo teisenos tvarka. Be abejo dėl sėkmingos mediacijos yra labai svarbi mediatoriaus kompetencija. Jei mediatorius dirba šį darbą su meile ir tikslu padėti žmonėms išspręsti iškilusį ginčą, mediacijos procesas beveik visada gali pasibaigti taikos sutartimi. Taip pat didelę įtaką mediacijos proceso pabaigos rezultatui turi ir pačios ginčo šalys, jei atsakingai žiūrės į mediacijos svarbą, žmonių santykius ateityje ir bandys rasti kompromisą tarp priešingų interesų ir principų - mediacijos procesas bus užbaigiamas taikos sutartimi ir pagarbiais santykiais ateityje“.
Ginčo šalys turi teisę iš Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašo pačios pasirinkti mediatorių. Tokiu atveju, mediacijos paslaugos yra apmokamos ginčo šalių lėšomis, o mediacijos paslaugų kaina yra nustatoma ginčo šalių ir mediatoriaus susitarimu. Yra galimybė iki 4 valandų gauti valstybės lėšomis apmokamą mediacijos paslaugą. Tuomet, ginčo šalis ar šalys turi kreiptis į Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl mediatoriaus parinkimo ir paskyrimo vykdyti privalomąją mediaciją. Tokių prašymų nuolat gaunama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyboje.
„Nors mediacijos esmė yra ta, kad ji gali būti vykdoma tik ginčo šalių bendru sutarimu, savanoriškai, didžioji dalis mediacijų dėl šeimos ginčų neįvyksta dėl kitos ginčo šalies nesutikimo medijuotis. Iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyboje gautų 5570 prašymų, 2029 šeimos ginčuose buvo paskirti mediatoriai vykdyti mediacijos paslaugą. Apžvelgiant šios dienos situaciją, daugiau nei 550 ginčų, kilusių iš šeimos santykių, pavyko išspręsti taikiai. Galime pasidžiaugti, kad mediacijos procesas vyksta ir ši paslauga ateityje bus patrauklesnė visuomenei bei taps įprastu būdu susitarti be teismo“ - pažymėjo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktorė Živilė Poželienė.
Kokiais būdais gali vykti mediacijos sesijos? Ar visuomet ginčo šalims būtina susitikti ir kalbėtis tiesiogiai?
Teisės aktai neįpareigoja ginčo šalių susitikti akis į akį ir spręsti savo nesutarimą bendroje mediacijos procedūroje. Mediacijos procesas yra lankstus ir ginčo šalys bei mediatorius bendru sutarimu gali pasirinkti įvairius jiems priimtiniausius bendravimo būdus. Tai patvirtina ir šios dienos situacija, kai daugelis procesų vyksta nuotoliniu būdu, pasitelkiant informacines technologijas, kurios mediacijoje gali būti naudojamos bet kuriuo metu. Nuotolinė mediacija, ypač tais atvejais, kai nenorima tiesioginio susitikimo, padeda ginčo šalims jaustis komfortiškai, išvengti neigiamų emocijų, kylančių iš įtemptų tarpusavio santykių. Taip sutaupoma ir laiko, nereikia niekur važiuoti, viskas vyksta visiems patogioje vietoje, visada galima pagal poreikį keisti bendravimo laiką, nesukeliant didelių nepatogumų. Mediacijos procese yra svarbus pačių ginčo šalių noras spręsti ginčus taikiai, susitarti dėl rūpimų klausimų.
Mediatorė – advokatė Birutė Strimaitytė, pasidalindama savo praktika mediacijos srityje, akcentavo šalių savanoriškumo principo svarbą. „Kadangi mediacijos procesas – savanoriškas, tai įgyvendinti efektyviai mediaciją galima, jei abi mediacijos šalys iš tiesų siekia išspręsti ginčą taikiai, o ne formaliai vilkinti procesą. Mediaciją vykdau, pasitelkdama technologijas, leidžiančias bendrauti su šalimis nuotoliniu būdu. Šalims pageidaujant tai galima padaryti telekomunikacijų ryšių pagalba, tiek bendraujant atskirai su kiekviena, tiek rengiant konferencinius pokalbius (su vaizdu arba be jo). Noriu atkreipti dėmesį, kad tokios priemonės naudotinos mediacijos šalims gyvenant skirtingose valstybėse ar miestuose. Tikrai galiu pasidalinti patirtimi, kad sėkmingai išspręsti ginčą mediacijos pagalba įmanoma, jei šalys ir jų atstovai pačios yra aktyvios, elgiasi sąžiningai ir nuoširdžiai siekia išspręsti ginčą“.
Taigi, nežiūrint į tai, kokie komunikavimo būdai pasirenkami tarp mediatoriaus ir ginčo šalių, priklauso nuo tuo, ar norima susitarti taikiai ir priimti bendrus sprendimus, galinčius nulemti tolimesnį jų tarpusavio bendravimą. Tik pačios šalys geriausiai jaučia galimų taikių sprendimo priėmimo galimumą. Vienas iš kertinių mediacijos proceso principų – savanoriškumo, suteikiančių ginčo šalims jausti, įsivertinti, ar ginčas gali būti sprendžiamas taikant mediaciją, ar jiems reikalinga pagalba iš nešališko asmens - mediatoriaus ir koks bendravimo būdas padėtų tartis ginčo šalims aktualiais klausimais.
Kviečiame gyventojus, iškilus ginčams, pasinaudoti šia naujove, bandyti tartis taikiai neutralioje aplinkoje ir neskubėti rinktis tik teisminį būdą.
