Pastaraisiais metais neskiriant tinkamo finansavimo, teismuose nebeatsiranda norinčių dirbti teisėjo padėjėju ar teismo posėdžių sekretoriumi, mat dėl nekonkurencingų atlyginimų kvalifikuoti specialistai mieliau renkasi darbą geriau apmokamame privačiame sektoriuje, Vyriausybės įgyvendinama valstybės tarnybos reforma protų nutekėjimo taip pat nesustabdo.
Vilniaus apygardos administracinis teismas nuolat jaučia darbuotojų stygių. Pavyzdžiui, 2022 m. teismą paliko 13 darbuotojų. Tais metais buvo paskelbti net 22 konkursai į karjeros valstybės tarnautojų pareigas (13 konkursų įvyko, 9 – neįvyko), 3 pakaitinių valstybės tarnautojų atrankos (iš jų įvyko tik 1). Taip pat buvo paskelbti 3 konkursai į vyr. specialistų (teisininkų) pareigas, nė vienas jų neįvyko dėl pasiūlyto nedidelio darbo užmokesčio.
Ir šiandien teisme trūksta 1 teisėjo padėjėjo bei 2 teismo posėdžių sekretorių, o konkursai vyksta vangiai: skelbėme 10 konkursų į teisėjų padėjėjų pareigas ir 1 konkursą į teismo konsultanto pareigas, tačiau iš jų įvyko tik 6, o 2 konkursai neįvyko, nes nebuvo pretendentų, dviejuose laimėtojai atsisakė pareigų.
Vilniaus apygardos administraciniame teisme pradedantis dirbti teisėjo padėjėjas gauna apie 1 068 Eur atskaičius mokesčius, teismo posėdžių sekretorius – apie 825 Eur, tačiau mokėti net ir tokį atlyginimą, jau nekalbant apie didesnį, lėšų neužtenka dėl kritiškai nepakankamo finansavimo, taigi teismas metai iš metų priverstas vis labiau įsiskolinti.
Remiantis portalo https://osp.stat.gov.lt/ duomenimis, 2019–2023 m. vidutinis darbo užmokestis (VDU) neatskaičius mokesčių Lietuvoje augo 52 proc. (nuo 1 289 eurų iki 1 959 eurų). Viešojo sektoriaus vidutinis darbo užmokestis 2023 m. I ketvirtį buvo 1 996,6 Eur, o teismo darbuotojų vidutinis darbo užmokestis tesiekė 1 597,96 Eur neatskaičius mokesčių, taigi net beveik 25 proc. mažesnis.
Be to, nuo 2021 m. IV ketvirčio iki 2023 m. I ketvirčio pabaigos Vilniaus apygardos administracinio teismo darbuotojo vidutinis darbuotojo darbo užmokestis statistiškai vis labiau atsiliko nuo šalies vidutinio darbo užmokesčio ir 2023 m. I ketvirtį buvo 18,47 proc. mažesnis nei vidutinis darbo užmokestis arba 19,97 proc. mažesnis nei vidutinis darbo užmokestis viešajame sektoriuje.
„Galimai teismai yra diskriminuojami skiriant lėšas viešajam sektoriui, taigi pritraukti naujų darbuotojų teismų sistemai tapo nuolatinis iššūkis“, – teigia Vilniaus apygardos administracinio teismo pirmininkas Gediminas Užubalis. Dėl to perspektyvūs teisininkai dažnai perviliojami į kitas institucijas, jie nesunkiai randa darbą advokatų kontorose, notarų biuruose, įsidarbina privačiais teisininkais, pereina dirbti į aukštesnės pakopos teismus arba kitas valstybės institucijas, kurios moka konkurencingesnį atlyginimą.
„Kasmet teismui skiriamos lėšos darbo užmokesčiui šiek tiek auga, tačiau, palyginti su infliacijos ir vidutinio darbo užmokesčio Lietuvoje augimu, faktiškai atlyginimams skirtos lėšos mažėja, todėl galime sulaukti dienos, kai teismo darbas bus paralyžiuotas, nes nebeliks teisėjų padėjėjų ir posėdžių sekretorių. Vidutinis darbo užmokestis pirmą šių metų ketvirtį siekia 1 218 Eur atskaičius mokesčius, o Vilniuje – dar apie 200 Eur didesnis. Tai reiškia, kad teisėjo padėjėjui mūsų siūlomas atlyginimas net 33 proc. mažesnis nei vidutinis darbo užmokestis regione, o ir tą išmokėti trūksta lėšų, nes mums, pagal susiformavusią teismų finansavimo praktiką, skiriama tik apie 75 proc. darbo užmokesčio poreikio. Taigi negana to, kad teisėjo padėjėjo atlyginimas teisme ir taip yra gerokai mažesnis nei rinkoje siūlomas vidutinis darbo užmokestis, tačiau jis finansuojamas tik iš dalies, vadinasi, realiai valstybė skiria apie 700 Eur teisėjo padėjėjo darbui atlyginti. Tokiu atveju galime orientuotis tik į žemiausios kvalifikacijos ir įgūdžių pasiūlą, tačiau teisėjų padėjėjams teismuose keliami ypač aukšti profesiniai reikalavimai, taip pat reikalaujama turėti itin aukštas vertybines nuostatas, tam tikrų asmeninių savybių“, – sako Gediminas Užubalis.
Pasak teismo pirmininko, gelbėja tai, kad vien tik ekonominė pasiūlos ir paklausos logika nėra lemiamas kriterijus renkantis darbą, dėl to prasmingą darbą teisme pasirenka aukštos kvalifikacijos žmonės, tikri profesionalai. Toks darbas reikalauja pasiaukojimo, šių darbuotojų dėka teismas vykdo konstitucinę pareigą ir šių žmonių lūkesčiai dėl darbo sąlygų negali būti ignoruojami. Stengiamės išlaikyti patirtį sukaupusių profesionalų branduolį, tačiau dėl mažų atlyginimų pritraukti naujų talentų darosi vis sunkiau.
Į ypač mažą darbo užmokestį teismų sistemoje atkreipė dėmesį ir Europos Komisija liepą paskelbtoje ketvirtojoje Teisinės valstybės principo taikymo ataskaitoje. Čia teigiama, kad rekomenduojama „toliau dėti pastangas, kad teisingumo sistemai būtų skirta pakankamai išteklių, susijusių su, be kita ko, prokurorų ir ne teisėjo funkcijas vykdančių teismų darbuotojų atlyginimų dydžiu, atsižvelgiant į teisingumo sistemos išteklių ir atlyginimo Europos standartus“.
Nors teismai kaip įmanydami skatina darbuotojus visomis kitomis Valstybės tarnybos įstatyme nustatytomis skatinimo priemonėmis (papildomos atostogų dienos, padėkos ir kt.), to šiandien nepakanka. Mažų atlyginimų klausimą tiek Teisėjų taryba, tiek Nacionalinė teismų administracija nuolat kelia vykdomajai valdžiai, tačiau šie kreipimaisi kol kas lieka neišgirsti. Valstybės tarnybos reforma besitęsiančios teismų darbuotojų atlyginimų problemos taip pat neišspręs, jeigu nebus skirtas adekvatus finansavimas.
Taigi valstybė, nespręsdama darbo užmokesčio problemos ir teismo skolų likvidavimo, rizikuoja atsidurti situacijoje, kurioje visa tai, ką talpina samprata „teisės viršenybė“, realiai neveikia. O kasdienybėje tai reiškia, kad dėl besitęsiančių teisminių ginčų gali strigti valstybei svarbūs strateginiai projektai, verslas nebus užtikrintas saugia aplinka, žmonės nejaus, kad gali realiai apginti savo teises ir pan., nes teismas neturės pajėgumų operatyviai ir kokybiškai išnagrinėti su jais susijusių sudėtingų administracinių ginčų.
STT nuotr.
