Sausio 13-ąją mūsų šaliai minint Laisvės gynėjų dieną, Plungės miestas prisimena reikšmingą sukaktį – prieš 225 metus suteiktas Magdeburgo teises.
Istorikės dr. Jolantos Skurdauskienės teigimu, iki XVIII a. Plungė buvo nedidelė gyvenvietė su dvaru ir bažnyčia. Dar 1738 m. miestelį sudarė vos keliolika kiemų: 12 žydų ir 6 krikščionių sodybos. Per XVIII a. Plungė gerokai ūgtelėjo. Šio amžiaus pabaigoje miestelyje buvo per pusantro šimto apgyvendintų, mokesčius mokančių sklypų, vadintų dūmais.
Iki 1792 m. privilegijos Plungė buvo nesavivaldi. To meto miestams ir miesteliams tai buvo įprasta. Pagal dydį ir reikšmę jie egzistuodavo kartu su dvaru ar bažnyčia. Gyvenvietę paprastai sudarydavo miestas ar miestelis, dvaras ir bažnyčia su jos valda. Šios trys dalys buvo tarsi atskiros skirtingų luomų teritorijos, turėjusios skirtingas funkcijas valstybėje, o visuomenėje – skirtingas teises ir pareigas.
Dr. J.Skurdauskienė atkreipė dėmesį, jog 1792-aisiais savivalda suteikta tik vienai gyvenvietės daliai – miestui, o dvaro ir bažnyčios teritorinė nuosavybė Plungėje išliko iki pat XX amžiaus pradžios. Ji priminė, kad Plungės savivaldos ir herbo atsiradimas glaudžiai susijęs su XVIII a. pabaigos įvykiais valstybėje. 1788 m. į to meto valstybės sostinę Varšuvą susirinko Seimas, kuris užtruko iki 1792 m. ir buvo pramintas Didžiuoju, Reformų arba Ketverių metų seimu. Tarp svarbiausių Seimo nutarimų 1791 m. balandžio 18 d. buvo priimtas Miestų įstatymas ir garsioji būsimosios reformuotos valstybės Gegužės 3-iosios konstitucija. Pagal šiuos dokumentus ne tik didesnieji arba senieji miestai, bet ir mažesni miesteliai, kurių veiklos pobūdis atitiko miestams keliamus reikalavimus, galėjo tapti laisvaisiais miestais. Tokių miestų miestiečiai buvo išlaisvinami iš seniūnų valdžios, gavo teisę savarankiškai disponuoti jiems skirta žeme, verstis amatais ir prekyba, išsirinkti savą valdžią ir teismą, kuriems privalėjo paklusti visų luomų gyventojai.
Per 7,5 mėnesio (1791 m. lapkritis–1792 m. birželis) Abiejų Tautų Respublikos karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis patvirtino net 74 laisvųjų miestų teises. Naujieji miestiečiai kartu su bajorais prisiekinėjo Gegužės 3-iosios konstitucijai, žadėjo už ją net gyvybę atiduoti, kartojo patriotinius šūkius „Už laisvę, lygybę ir visos tautos laimę!“
Naudodamiesi šiuo pakilimu, laisvojo miesto privilegijas sau išsirūpino Plungės, Platelių, Rietavo ir kitų Lietuvos miestų bei miestelių gyventojai.
Tačiau tai padaryti nebuvo taip paprasta. Reikėjo vykti į Varšuvą, ten įrodyti, kad gyvenvietė gali būti laisvuoju miestu, gauti Stanislovo Augusto pasirašytą privilegiją. Dažniausiai jai gauti maži miesteliai samdydavo bajorus arba didžiųjų miestų miestiečius. Tik jie galėjo valstybės raštinėje surinkti reikalingus dokumentus, patekti pas karalių ar bent Lietuvos vicekanclerį. Be to, ir pačiame miestelyje turėjo būti iniciatyvių žmonių, žinojusių įstatymus ir gebėjusių sutelkti kitus gyventojus, nes tai kainavo nemažus pinigus. Jų reikėjo ir privilegijai išpirkti, ir pačiai savivaldai kurti.
Plungės privilegija rūpinosi miesto vaitas, kilmingasis Mykolas Čašinskis. Būtent jis vyko į Varšuvą, iš kur ir atvežė Lenkijos karaliaus bei Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stanislovo Augusto Poniatovskio 1792 m. sausio 13 d. pasirašytą laisvojo miesto privilegiją. Privilegijoje valdovas rašė, kad Plungės miestiečių garbei suteikiąs tokį herbą, koks jo privilegijoje yra nupieštas: „Kviečių pėdą, laisvai surištą karmazininiu kaspinu, o virš varpų – Dievo Apvaizda“.
Anot dr. J.Skurdauskienės,1792 m. sausio 13-ąją suteikta privilegija pažymi svarbų pokytį Plungės istorijoje. Plungiškiams išreiškus savo valią ir pasistengus, jų miestas tapo savarankišku.
Plungės rajono savivaldybės informacija
