Lapkričio 11 d. Viešojoje bibliotekoje vyko kraštietės rašytojos, poetės ir vertėjos Violetos Šoblinskaitės kūrybos vakaras, kurį betarpiškai ir smagiai moderavo gyvenimo draugas, rašytojas Gasparas Aleksa.
Trumpai apie rašytoją
Gimė Mažeikiuose (1954 m.), Aukštaičių gatvėje, Adomo ir Jadvygos Šoblinskų šeimoje. 1961–1964 m. mokėsi Tirkšlių vidurinėje mokykloje. 1965 m. tėvai persikėlė į Vilnių. 1972–1977 m. Vilniaus universitete studijavo vokiečių kalbą ir literatūrą. Dirbo Jurbarko, Skuodo rajonų bei Šiaulių miesto laikraščiuose, Kauno rajono kultūros skyriuje, literatūros mėnraštyje „Keturi vėjai“, savaitraštyje „Šeimininkė“, kultūros žurnale „Nemunas“ ir kitur. 1994 m. priimta į Lietuvos rašytojų sąjungą. 1999 m. apsigyveno Veliuonoje (Jurbarko r.). V. Šoblinskaitės kūryba versta į rusų, vokiečių, latvių, lenkų, anglų, gruzinų, baltarusių, ukrainiečių ir prancūzų kalbas, skelbta įvairiuose žurnaluose, almanachuose ir kitur. Kraštietės kūryba pelnytai įvertinta įvairiais apdovanojimais.
2014 m. rašytojų Violetos Šoblinskaitės-Aleksa ir Gasparo Aleksos namuose atidarytas muziejus ,,ArsTerra“, kuriame buvo įrengta dailininko ir rašytojo Šarūno Šimulyno, gimusio Veliuonoje, memorialinė ekspozicija. Čia vyksta plenerai, įvairios parodos ir vykdomos programos. Šių metų rudenį ekspozicija perkelta į naująją Veliuonos biblioteką, kurioje vyr. specialiste dirba V.Šoblinskaitė.
Šilti prisiminimai
Viename savo interviu rašytoja sakė: „Ką nors rasti visados smagu. Ypač, kai nieko nesi pametęs. Aš stengiuosi nemėtyti, nors ne visados sekasi. Ko tikrai nepamečiau, ko nepaleidžiu nuo atminties pasaitėlio – tai vaikystės vasarų pas senelius tėvonijoje, mažučiame vienkiemy prie Sedos, Nausodėje. Dabar ten nebelikę akmens ant akmens, tik dangus tas pats. Ir žemė. Tačiau toje žemėje auga jau kitų rankų sodintas javas, o dangų nori užstoti galingi malūnai, „malantys“ elektrą. Laimė, vinguriuoja keliukas per laukus, nors irgi kitoks – gražiai žvyruotas, nebe molynė, kurioje po lietaus galėjai „bandutes“ lipdyti ir „kepti“. Vis dar budi samanotas kryžius prie to keliuko. Su ta pačia misingine Dievo mūka.“
Vos gavusi žodį, viešnia stengėsi kuo greičiau pereiti iš literatūrinės kalbos į savo gimtąją – žemaičių, o gausi publika tam, žinoma, neprieštaravo: „Ilgai sapnuodavau savo vaikystę Mažeikiuose, man buvo labai ilgu ir sunku išgyventi išvykimą gyventi kitur. Visada jutau, kad man reikia sugrįžti į Tirkšlius, į Nausodę... Buvo neaišku, ko tėvai užsimanė važiuoti gyventi į Vilnių. O žemaičių kalbos niekada neužmiršau, nes tėvas visada „spausdavo“, kad namie kalbėčiau tik žemaitiškai.“
Malonus sutapimas
Pasak rašytojos, tarp pirmosios („Šaknų žydėjimas“) ir paskutinės jos knygos yra 30 metų laiko tarpas: „Išėjo netyčia, kad atvažiavau į gimtinę atšvęsti jubiliejų – štai toks malonus sutapimas. Kūrybinė biografija prasidėjo kokiais penkeriais metais anksčiau, kai mano eilėraščius išspausdino mėnesinis žurnalas „Nemunas“. Dėl pirmosios knygos išleidimo sovietmečiu sprendė tokia „pirmųjų knygų komisija“. Netrukus parašiau ir antrąją knygelę, tačiau man buvo pasakyta, kad čia ne sportas, o poezija. Įvairių nuosėdų paliko kolegos Sigito Gedos recenzijos ir jo negatyvus požiūris į mano ankstyvąją kūrybą. Bet tai jau praeitis, kuri tuomet man kainavo nemažai sveikatos. Kai šiandien manęs klausia, kuri knyga brangiausia, tai atsakau, kad kiekviena brangi ir savaip išgyventa, netgi plonutėlė „susnelė“ ar senais „čiesais“ privačiai išleistas leidinėlis, yra netgi rankų darbo knyga. Atsivežiau kelias čia parodyti ir nustebau, kai pamačiau, kad visas knygas turi Mažeikių biblioteka, surengusi tokį gražų ir šiltą vakarą.“
Įvairiapusė veikla
V. Šoblinskaitė džiaugėsi, jog, be poezijos, dar turi galimybę bendrauti su Kauno valstybiniu lėlių teatru: „Išverčiu pjeses, kažką parašau. Man labai patinka rašyti „lėliukams“. Aš ir dainuoju, ir šoku, ir būnu pati sau karalienė, kai užsidarau kambaryje, kurdama inscenizacijas. Dar viena įdomi idėjų realizavimo kryptis – „Stalo teatras“ (profesionalių menininkų trupė, gyvuojanti nuo 2004 m.). Šiuo metu taip pat turiu daug juodo techninio darbo, redaguoju lėlių teatro įkūrėjo S. Ratkevičiaus atsiminimų knygą, verčiu knygas ir užiimu kita veikla. O šiandien man labai gera svečiuotis savo vaikystės namuose.“
Neaišku, ar tai pagal scenarijų, tačiau, įdomiausioje vietoje rašytoją eilinį kartą mandagiai pertraukia G. Aleksa, sakydamas, kad Violeta puikiai valdo įvairias eilėdaros formas, ir paprašo nepamiršti papasakoti apie sonetus.
„Sonetas – lyrikos žanras, bene reikliausia forma. Iš linksmybės rašomos tik užstalės dainos, o gyvenimas gerokai liūdnesnis. Pasaulio klasikas Mikelandželas Buonarotis savo sonetuose irgi rankomis neplojo ir džiaugsmu neplyšavo“, – sakė rašytoja ir pacitavo kelis savo sonetus.
Šventė sielai
Antrojo susitikimo su kraštiečiais organizatoriai turėjo problemų: reikėjo ieškoti nemažai papildomų kėdžių, o pakabos sunkiai atlaikė rūbų svorį. Kitas į akis kritęs momentas, kad žmonės, kurie pirmą kartą atėjo į bibliotekos organizuojamą renginį, klausė, ar dažnai čia vyksta tokie „dalykai“. Šilumos ir jaukumo suteikė kultūros centro mėgėjų teatro trupės „Visavi“ (vad. D. Gedvilienė) aktorių skaitomi eilėraščiai apie Renavą, Šerkšnėnus ir vidurvasarį Nausodėje bei V. Klovos muzikos mokyklos mokinių atliekami muzikiniai kūriniai. Susitikimo pabaigoje gerai žinomas mažeikiškis Juozas Kukštas „ištaikė“ progą ir perskaitė eilėraštį „Be priežasties“ (rinkinys „Obuoliai iš meilužių sodo“, 2004 m.).
Po kelių akimirkų įvyko netikėtas ir nesurepetuotas dalykas. V. Šoblinskaitė paėmė iš J. Kukšto knygelę (kuri yra su rašytojos 2010 m. autografu) ir perskaitė savo mylimiausią kūrinį. Net neperskaitė, o išdainavo su melodija, kaip dainą. Tai buvo ką tik J. Kukšto perskaitytas eilėraštis – „Be priežasties“, sukurtas dar 1997 m.
Vytas ALEKNAVIČIUS
Autoriaus nuotr.
1- Renginį vesti padėjo gyvenimo bendražygis rašytojas G. Aleksa.
2- Vakaro svečius sužavėjo įtaigus ir meistriškas V. Šoblinskaitės žodis.
