Procentai




RETRO

Kristus, Visatos valdovas

87komentarasMes ne vargšai valdiniai, kurie privalo savo vertę įrodinėti paklusdami, atgailaudami ir aukodami, bet Karaliaus vaikai.

Žmonės stovėjo ir žiūrėjo. Seniūnai tyčiodamiesi kalbėjo: „Kitus išgelbėdavo – tegul pats išsigelbsti, jei jis – Dievo išrinktasis Mesijas!“  Iš jo juokėsi ir kareiviai, prieidami, paduodami jam perrūgusio vyno ir sakydami: „Jei tu žydų karalius – gelbėkis pats!“ Viršum jo buvo užrašas: „Šitas yra žydų karalius“.

Vienas iš nukryžiuotųjų nusikaltėlių ėmė įžeidinėti Jėzų: „Argi tu ne Mesijas? Išgelbėk save ir mus!“ Antrasis sudraudė jį: „Ir Dievo tu nebijai, kentėdamas tą pačią bausmę! Juk mudu teisingai gavome, ko mūsų darbai verti, o šitas nieko blogo nėra padaręs“. Ir jis tarė: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę!“ Jėzus jam atsakė: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje“. (Lk 23, 35-43)

KARALIAUS VAIKAI

Prieš įžengiant į adventą liturgija prieš mūsų akis iškelia skandalingą naujovę - Dievą, kuris savo karališkumą pristato nuo kryžiaus sosto.

Šios dienos Evangelijos centre yra kryžius.

Šiandien yra mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, Visatos Valdovo, iškilmė…

Šis pompastiškas titulas, galbūt, ir gali atrodyti nešiuolaikiškai, tačiau būtent dėl šios priežasties Jėzus buvo nužudytas, ir tai buvo parašyta ant kryžiaus.

Niekur nesidėsime: tai yra mūsų Karalius, tiesiog Jis… yra kitoks. Jis nuplauna kojas savo mokiniams ir duoda kąsnį tiems, kurie ketino atiduoti Jį į žudikų rankas.

Jei būsime atviri, teks pripažinti, jog mums sunku būti tokio Dievo mokiniais, nes visi siekiame didelių ar mažų pergalių, svajojame būti pastebėti, pripažinti, trokštame pritarimo ir dėmesio.

Tuo tarpu mūsų Karalius laikosi kitokios logikos. „Mano karalystė ne iš šio pasaulio“,- sako Jėzus Pilotui.

Tai meile pagrįsta karalystė. Dievas myli mane iki mirties - štai geroji krikščionybės žinia. Dievas myli, net jei aš Jį neigiu, net jei Jį išduodu, netgi jei Jį atstumiu. Mūsų Karalius neapsimetinėja, o tiesiog myli beprotiška meile, nes Jis yra visų pralaimėjusiųjų, sergančiųjų, atstumtųjų, kenčiančiųjų Karalius. Mūsų Karalius skiriasi nuo kitų valdovų, nes žino, kad meilė arba yra be ribų, arba tai nėra meilė.

Todėl šiandien ir žvelgiame į kryžių…

Gerai įsižiūrėkime į mūsų Karalių: Jis yra Dievas be stebuklingos lazdelės, pasilenkiantis prie neplautų savo mokinių kojų, kad rūpestingai jas nuplautų, neatimantis skausmo, bet juo besidalijantis, gelbstintis mus ne nuo mirties, bet savo mirtyje, atleidžiantis savo žudikams ir pirmuoju kanonizuotu šventuoju pasirenkantis tokį pat nukryžiuotą nusikaltėlį kaip Jis pats, vieną, visų apleistą…

Ar mes priimame tokį Karalių?

Visų pirma, jei Jėzus iš Nazareto iš tiesų yra mūsų Karalius, apie tai mums pasakys kiti. Jei Jis tikrai yra mūsų gyvenimo Karalius, mes tai įrodysime išėję iš bažnyčios, dovanodami šypseną sutiktiems žmonėms, būdami arti ligonio, rūpindamiesi tais, kuriems reikia pagalbos šeimoje, namuose, darbe, mokykloje, parduotuvėje.

Reikia tik gerai suprasti, kad esame Karaliaus vaikai. Mes ne vargšai valdiniai, kurie privalo savo vertę įrodinėti paklusdami, atgailaudami ir aukodami, bet Karaliaus vaikai.

Mes esame brangus perlas, kurio Jis atėjo ieškoti. Esame beprotiškai mylimi, nes esame Jo vaikai. Mes esame pasaulyje dėl kažko nepaprastai didingo, nes esame Karaliaus vaikai!

Tačiau jei tikrai esame Kristaus Karaliaus vaikai, tuomet meilės matu visuomet laikome kryžių, mūsų pašaukimas yra tarnavimas, o gyvenimo būdas išreiškiamas meile, ir mes žinome, kad ne  tik pasaulio, bet ir mūsų pačių istorija baigsis gerai, jei ji baigsis Dievo rankose.

Mūsų Karaliaus rankose…

 

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode